Ypatingai retai valgome kiaulieną. Bet, kai yra sezono uždarymas, o tai reiškia, kad į sodybą nebevažiuosime iki pavasario…valgome kiaulienos karkutes. Ypatingai kaimiškai, ypatingai sunkiai kepenims ir kitiems su ” sezono uždarymu” tenkantiems susitvarkyti vidaus organams. Tačiau kartą metuose, niekur nepabėgsi. Draugai, linksmybės, pirtelė, karkutės:)

2 nemažos kiaulienos karkos (parą marinuoju)
bulvės

Marinatui reikės:
aliejus (priklausomai nuo karkos dydžio, bet dedu daug pvz. pusę stiklinės)
druska (čia jau pagal skonį)
pipirai ( dedu visokių rūšių, finale jie labai švelniai įsigeria, net ir čili)
lauro lapai (sulaužau, nes kai jie džiovinti, kvapas sunkiai išsiskiria)
cukrus ( labai nedaug, 1arb. šaukštelis)
1 citrinos sultysParą marinuoju pasiruoštame marinate, karkutes prieš tai peiliu subadžiusi. Kad greičiau skoniai susimaišytų. Kepam ilgai ir nuobodžiai ( man gavosi 3 valandos). Baigiant kepti, nusilupu bulves ir trumpam sumerkiu į verdantį vandenį, po 3-5 minučių ištraukiu, nudžiovinu, sudedu prie karkučių į blėką apkepti. Sunku buvo vidaus organams…neblogiška….bet kartą metuose, galima:)

 
Bet ne tai svarbiausia, svarbiausia, mano kaimo rožynas. Pas mus sodyboje žiauriai prasta žemė, labai daug laukinių stirnų, zuikių ir kitų mėgstančių viską graužti žvėrių. O aš neatsispirusi nuostabioms Sibirkos rožyno rožėms, pabandžiau surizikuoti praeitą rudenį, dar kartą. Prisisodinau rožyną, nesiskūsiu, kad zuikiai ir jas sugebėjo apgraužti, tačiau jau pirmą vasarą jos mus džiugino. Nemeluosiu sakydama, kas kvapas ir spalvos….kaip iš Šacherezados pasakų. Ir išsivaizduokite, lapkričio mėnesį, jos dar sukrovė pumpurus….ir viena net pražydo. Gal kartais ir kitoms pavyks?:)
Štai ji, pražydusi ir paskleidusi savo aromatą…ir nuodėmę, rožė!
 
 
Odeta
Autorius

Parašykite komentarą